„EIKA Group“ tvarumo ir inovacijų vadovės Jorūnės Juodžbalytės įžvalgos po konferencijos „Tvarumo planas“
Kaip „užkurti“ žiediškumą įmonėse? Praėjusią savaitę vykusioje konferencijoje „Tvarumo planas“ apie tai, kartu su kitais ekspertais, diskutavo „EIKA Group“ tvarumo ir inovacijų vadovė Jorūnė Juodžbalytė. Tvarumo lyderiai sutiko, kad nors žiedinės ekonomikos principų diegimui praktikoje dar reikia laiko, tačiau tai pamažu tampa viena svarbiausių šiuolaikinio verslo transformacijos krypčių.
J. Juodžbalytės komentaras:
„Tiek Lietuvoje, tiek mūsų įmonėje apie žiediškumą kalbame vis daugiau, bet iš esmės dar esame eksperimentų ir bandymų etape. Mokomės identifikuoti medžiagas, kurias galime pernaudoti, vertiname procesus, skaičiuojame sąnaudas, ekonominę naudą ir CO₂ mažinimo galimybes. Mums įdomu, kaip tai veikia ir kaip žiediškumui rasti vietą kasdienėje veikloje.
Šiandien didžiausias iššūkis – požiūrio ir įpročių pokytis. Dirbti kitaip nėra lengva: reikia daugiau laiko, atsiranda papildomų žingsnių, o kai kuriems atrodo, kad tai „neapsimoka“. Jei nėra ekonominės naudos, labai sunku pamatyti prasmę ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau savo veikloje jau dabar turime praktinių pavyzdžių – „FLOW“ verslo centro pamatuose palikta buvusių statybų betoninė atraminė siena sutaupė ne tik tonas CO₂, bet ir nemenką sumą lėšų.
Visuomenės požiūris yra vienas svarbiausių žiediškumo katalizatorių. Kol vis dar manysime, kad pernaudotas daiktas ar medžiaga yra mažiau vertinga, tol bus sunku kalbėti apie tikrą žiedinę ekonomiką. Pokytis prasideda nuo supratimo, kad „antras gyvenimas“ daiktui nėra nuolaida kokybei, o priešingai – pagarba tam, kas jau sukurta.
Reikia laiko ir švietimo, kad ši mintis taptų įprasta. Kad žmonės jaustų pasididžiavimą, o ne gėdą, įsigydami atnaujintą baldą, naudodami perdirbtas statybines medžiagas ar dalindamiesi daiktais vietoj to, kad juos kauptų. Čia svarbus ne tik žinojimas, bet ir pavyzdžiai – matomi sprendimai. Kai visuomenė ims matyti vertę ne tik naujume, bet ir išmintingame naudojime, žiediškumas natūraliai taps kasdienybės dalimi.
Būtini keli dalykai, kad žiediškumas įsitvirtintų. Pirmiausia – aiškaus valstybės matymo. Šiandien žiedinė ekonomika nėra sutelkta vienose rankose ar institucijoje (pavyzdžiui, Rumunija turi Žiedinės ekonomikos ministeriją), atskiros veiklos – atskirose ministerijose ar departamentuose. Atlikta nemažai tyrimų ir parengta studijų, kaip tvarkytis su šia veikla, tačiau jos dažnai nugula stalčiuose. Reikėtų nuoseklumo ir sprendimų, kurie parodytų, kad atliekos gali tapti resursu. Tai apimtų ir reglamentavimą, ir griovimo auditą, ir aiškius kriterijus, kas laikoma pernaudojama medžiaga.
Antras svarbus elementas – verslo ir mokslo ryšys. Jei finansavimas ir atsakomybė būtų nukreipti į tą, kuris realiai įgyvendina sprendimą, rezultatas būtų labiau apčiuopiamas. Reikia, kad mokslas dirbtų ne atskirai, o kartu su verslu – spręstų konkrečias problemas, kuriose gimsta praktiniai pokyčiai.
Dar viena svarbi sąlyga – teisingos paskatos. Kartais net paprastas dalykas, kaip greitesnis leidimas NT projektui, kuris pernaudoja medžiagas, gali tapti postūmiu.
Šiandien matome, kad žiedinės grandinės dar tik formuojasi. Tai nėra paprasta – reikia keisti procesus, atsiranda nauji pinigų srautai, nauja apskaita. Bet turime ir gerų ženklų: yra įmonių, asociacijų, kurios nori, kad griovimo veikla būtų reglamentuota, kad būtų aišku, kaip tvarkyti ir naudoti medžiagas antrą kartą. Tai rodo, kad atsiranda noras kurti sistemą, o ne vien pavienius projektus.
Galiausiai, žiediškumą užkuria ne šūkiai, o veiksmai. Kiekvienas mažas sprendimas – palikti, pernaudoti, sutvarkyti, o ne išmesti – po truputį keičia visą sistemą. Ir kai tie sprendimai tampa kasdienybe, tuomet galime sakyti, kad žiedas iš tiesų pradeda suktis.“